Šiandien pietaudama klausiausi kokios tai istorijos. Kitaip tariant, pletko.Nėra lengva suprasti visas detales prancūziškai, ką jau ten, pritaikyti mūsų gražius lietuviškus epitetus atpasakojimui. Bet išgirsti tokių istorijų neišgirsi niekur kitur, tik kaime.
Taigi, gyveno čia kažkur šeima graži. Turėjo dukterį. Tėvas buvo įmonės direktorius, mama turėjo kirpimo saloną. Duktė užaugo, pradėjo studijas dideliame mieste.Bus stilistė, visi manė. Vieną dieną, sutiko ji kaime čia ūkininką kažkokį. Įsimylėjo taip stipriai, kad jau nebenorėjo būti stiliste. Viską metė.Ištekėjo, prieš tėvo valią.Apsigyveno fermoje, su nauju vyru, su gyvuliukais. Gyveno taip kurį laiką, vaikų neturėjo. Vieną dieną vyras susirado kitą. Parsivedė ją namo. Kurį laiką gyveno à trois.Šen ten, šiaip taip. Galiausiai vyras su nauja dama išvyko kažkur į centrinę Prancūziją. Stilistė liko viena, su gyvuliukais. Jai dabar apie 40 metų. Tėvai mirę. Ji turi tris mobilius telefonus. Kai kas nors prašo jos numerio,ji siūlosi duoti visus tris. Vis dar gyvena fermoje, turi kelis gyvuliukus.Visus tėvo paliktus pinigus leidžia naujiems drabužiams.
Stilistės prigimtis niekur gi nedingo.
Ir visi kalba... "O galėjo ji turėti tokį gyvenimą mieste!"
Aš sakau, "čia tas vyras kaltas, vargšė, kad įsimylėjo."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą